TRUMPA ŠILKO ŽIRGELIŲ IR ŠILKO GAMYBOS ISTORIJA

Anot legendos, šilkas pradėtas gaminti atsitiktinai. Pasakojime teigiama, kad 27 amžiuje prieš Kristų Kinijos imperatorė į savo arbatos puodelį numetė šilko kokoną. Kai ji ištraukė kokoną iš puodelio, jis išsiskleidė į žvilgantį siūlą. Imperatorė, susižavėjusi neapdorotu siūlų grožiu, turėjo audinį, sukurtą taip, kad šilką būtų galima austi į audinį.

Niekas niekada nesužinos, ar ši istorija yra tiesa ar mitas, bet mes žinome, kad maždaug tuo metu kinai pradėjo kultivuoti šilko kirminus ir gaminti šilką kaip audinį.

Iš pradžių šilkas buvo prabanga. Tik imperatoriui ir jo teismui buvo leista dėvėti šilkinius drabužius. Tačiau netrukus serologinė kultūra (šilko kirminų auginimas ir šilko pluošto gamyba) buvo paplitusi visoje imperijoje. Šilkas buvo austas drabužiams, meškerėms, virvėms, skuduriniam popieriui ir muzikos instrumentams. Šilkas tapo valiutos forma. Ūkininkai mokėjo mokesčius šilke. Tarnautojams buvo mokama šilka. Šilkas tapo svarbia preke Kinijos prekyboje.

Beveik 3000 metų Kinijos imperatoriai, siekdami išlaikyti serologiškumo monopoliją, stengėsi išlaikyti tai paslaptyje iš kitų šalių. Tai daugiausia buvo sėkminga, nors Kinijos naujakuriai maždaug 200 m. Pr. Kr. Išvežė serijinę kultūrą į Korėją ir Japoniją, o iki 300 m. Indijoje buvo gaminamas šilkas.

Egipto mumija, datuojama 1070 m. Pr. Kr., Rodo senovės prekybos šilku įrodymus. Iš pradžių prekyba buvo vykdoma su kaimyninėmis šalimis, tačiau laikui bėgant vis daugiau regionų ėmė naudotis šilku, kol jis paplito šiaurinėje Afrikoje ir Vakarų Europoje, sukurdamas vadinamąjį Šilko kelią.

Prireikė iki 6-ojo mūsų eros amžiaus, kol Vakarų pasaulis pradėjo gaminti šilką, kai Romos imperatorius Justinianas išsiuntė du vienuolius į Aziją. Vienuoliams grįžus į Konstantinopolį, jie paslėpė šilko kirminų kiaušinius ir šilkmedžio lapus. Taigi bizantiečiai dabar galėjo pradėti gaminti šilką.

Bizantija buvo tokia pat pasiryžusi, kaip Kinija, išlaikyti prekybos šilku monopoliją. Audėjai ir audimo staklės nebuvo leidžiami už Imperijos rūmų ribų, o jų audinius dėvėjo beveik vien tik politiniai ir kariniai vadovai. Tai, ko jie nedaug dėvėjo, buvo parduodama nepaprastai didelėmis kainomis. Tada šilko auginimas paplito Mažojoje Azijoje ir Graikijoje.

7 amžiuje arabai užkariavo persus, o kartu su jais nuostabius persų šilkus arabai išplėtė savo imperiją, todėl šilkas pasklido po visą Afriką, Ispaniją ir Siciliją. Marco Polo kelionės į Kiniją, kryžiuočiai ir Mongolų imperijos formavimas paskatino dar labiau plėtoti šilko prekybą tarp Rytų ir Vakarų.

Venecijos pirklių dėka Italija iki 12 amžiaus tapo šilko Vakarų pasaulio sostine. Šiuo metu daugiausia itališkų šilko rūšių yra pagaminta Šiaurės Italijoje netoli Komo miesto, kur šilkverpiams sodinami baltojo šilkmedžio medžiai.

15 amžiuje karalius Francois I pradėjo šilko gamybos monopoliją Lione, Prancūzijoje, kuris metė iššūkį Italijos vadovybei šilko gamyboje. Tačiau 1685 m. Liudvikas XIV atšaukė Nanto ediktą, suteikiantį protestantams (hugenotams) daugybę teisių Prancūzijoje. Daugelis hugenotų buvo audėjai ir jie pabėgo iš Prancūzijos, steigdami šilko gamyklas Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje.

Tačiau šilkverpiai nebuvo klestėję tokiame vėsiame klimate, o Jungtinėse Valstijose tai niekada nebuvo gerai. 1804 m. Joseph-Marie Jacquard sukūrė sudėtingą audinį, kuris paprastesniame fone pynė sudėtingus gėlių ar figūrų raštus. Šis pynimas vis dar yra labai pageidautinas ir brangus.

Karalius Džeimsas I įvedė šilko auginimą į Amerikos kolonijas maždaug 1619 m., Tačiau tik Kentukyje esantys šakeriai priėmė procesą, ir jis netapo pramone. 1800 m. Naujojoje Džersyje su Europoje gimusiomis audėjomis buvo pradėtos naujos šilko gamybos pastangos JAV. 1810 m. Buvo įkurtas pirmasis šilko fabrikas JAV. Dideli tarifai importuotiems tekstilės gaminiams Amerikos pilietinio karo metu ir prasidėjus elektrinėms staklėms leido augti šilko audimo pramonei JAV. Pats šilkas buvo gaminamas daugiausia Kinijoje, Japonijoje ir mažesniu mastu Prancūzijoje bei Italijoje.

XX amžius pradėjo naują tekstilės dirbinių erą. Dabar žmogus pradėjo kurti pluoštus. Šie cheminiai pluoštai greitai tapo pigūs gaminti ir paskirstyti. Natūralių pluoštų, tokių kaip šilkas, gamyba pradėjo mažėti.

Antrasis pasaulinis karas padarė didžiulį poveikį šilko gamybai. Japonijos žaliavinio šilko atsargos buvo nutrauktos iš sąjungininkų šalių, o šilko kaina dramatiškai pakilo. Šalys pradėjo naudoti alternatyvius sintetinius pluoštus tradiciniams šilko gaminiams, tokiems kaip parašiutai ir kojinės.

Per pastaruosius 30 metų pasaulyje šilko gamyba išaugo dvigubai. Šio nuostabaus prabangaus audinio viliojimas ir patrauklumas toliau auga ir yra vertinamas.